Elektroencefalografija
EEG – tai galvos smegenų bioelektrinio aktyvumo tyrimas. Dažniausiai tai savaiminio aktyvumo registravimas, kai tiriamasis yra pasyvaus būdravimo būsenoje – jis nemiega, bet aplinkos įtaka yra apribota iki minimumo. Tiriamasis sėdi arba guli pritemdytoje, nuo triukšmo izoliuotoje patalpoje, o potencialai užrašomi jam užsimerkus. EEG – neinvazinis tyrimo metodas. Elektrinis smegenų aktyvumas gali būti užrašomas paviršiaus elektrodų dėka, juos tvirtinant prie galvos odos. Toks užrašymas vadinamas elektroencefalograma. Elektrodai dedami ant galvos paviršiaus ir pritvirtinami patogiu ”šalmu”. Taip pat taikomos ir tam tikros aktyvavimo arba funkcinių mėginių procedūros – tai akių atmerkimo testas, šviesos stimuliacija pavieniais impulsais arba ritminė šviesinė stimuliacija, giliojo kvėpavimo mėginys. Funkciniai mėginiai padeda aptikti ar paryškinti sutrikimus, kurie foninėje EEG nematomi arba yra sunkiai pastebimi. EEG informatyviausia tiriant tokius patologinius smegenų bioelektrinio aktyvumo pakitimus, kaip ištisa susirgimų grupė, apibūdinama terminu “epilepsija”. Taip pat bioelektrinis aktyvumas keičiasi esant įvairiems organiniams ir su jais susijusiems funkciniams smegenų sutrikimams. Tai padeda atskirti sutrikimus, turinčius konkrečią organinę priežastį, nuo sutrikimų, sukeltų mažiau pastebimų priežasčių.
EEG registruojama ir analizuojama panaudojant skaitmeninės EEG kompiuterinę sistemą, kuria registruojami bioelektriniai reiškiniai (dažniausiai 32) kanalais. Kadangi svarbiausia informacija slypi registruojamų bangų dažnyje ir bangų aukštyje (amplitudėje), tam tikra programine įranga atliekama gautų kreivių spektrinė analizė ir braižomos skirtingų dažnių diapazonų spektrinės galios pasiskirstymo galvos paviršiuje topogramos. Tai padeda tiksliai įvertinti patologinio aktyvumo regioninį išsidėstymą, nukrypimus nuo normalaus elektrinio aktyvumo topografinio išsidėstymo.